SUVALKIEČIŲ TAUTINIAI DRABUŽIAI – PASIŽYMINTYS SAVO PUOŠNUMU, PRIJUOSČIŲ SUDĖTINGUMU.
Suvalkietės marškiniai turi panašumų su aukštaičių krašto marškiniais, tačiau išsiskiria ypač plačiomis, surauktomis rankovėmis. Šio krašto sijonai – pusvilnoniai, platūs, dryžuoti, vyrauja viena spalva, dažniausiai tamsi. Suvalkiečių liemenės siuvamos iš brangaus audinio, trumpos su platėjančiais skverneliais. Vyraujančios spalvos – tamsiai žalia, raudona, auksinė. Sudėtingiausia tautinio kostiumo dalis – prijuostė. Ji – ilgadryžė, siuvama iš skerso audinio. Prijuostėms būdingi lelijos, lelijos ir žirnelių arba žvaigždučių raštai, roželių, žvaigždučių, saulyčių ornamentai. Suvalkiečiai prie tradicinių tautinių rūbų ryšėdavo rinktines juostas. Juostų kraštai dažniausiai platūs bei vešlūs kutai. Suvalkietiškoms juostoms būdingi ornamentai: erškėtėliai, varlytės, vingiai. Merginos mėgo puoštis aukso spalvos galionais, o ištekėjusios moterys dėvėjo kykus. Taip pat, buvo paplitę vašeliu nertos kepurėlės.
DZŪKŲ TAUTINIS KOSTIUMAS – AKĮ TRAUKIANTIS SAVO SPALVŲ ĮVAIROVE.
Dzūkių marškiniai identiški aukštaičiams. Skiriasi tik įaudžiamų ornamentų dydžiu. Dzūkių sijonai – vilnoniai, languoti dvejomis pagrindinėmis ir dvejomis papildomomis spalvomis. Pagrindinį koloritą sudaro – mėlyna, tamsiai violetinė arba tamsiai raudona. Prijuostės pasižymi savo spalvingumu. Vyraujančios spalvos: balta ir raudona, balta ir mėlyna, balta su įaustais ornamentais, raudona, juoda. Dzūkių liemenės – nuo liemens platėjančiais skverneliais. Dzūkės puošdavosi rinktinėmis juostomis, kurių raštai būdavo labai įvairūs. Atskirus jų ornamentus dzūkės vadindavo: eglutėmis, grėbliukais, roželėmis. Dažniausias dzūkiškų juostų raštas raudonas, mėlynas, žalias arba tamsiai violetinis. Dzūkės puošdavosi koralų karoliais, kykais, skarelėmis, ištekėjusios moterys apsisiausdavo lino drobulėmis.
AUKŠTAIČIŲ REGIONO TAUTINIS KOSTIUMAS – IŠSISKIRIANTIS ŠVIESIU KOLORITU
Aukštaitės moterys vilkėjo ilgus lininius marškinius su rankogaliuose įaustomis raudonomis geometrinėmis detalėmis. Drobėmis audžiami aukštaičių vilnoniai languoti sijonai pasižymėjo keturių spalvų deriniu. Pagrindinės didesniųjų langelių spalvos – raudona ir žalia, su įterptais siaurais geltonais ir tamsiai violetiniais arba geltonais ir juodais dryželiais. Raudoni dryželiai taip pat buvo mėgiami aukštaičių prijuosčių apatinėje dalyje. Prijuostės spalva – balta. Gražiausia ir puošniausia Aukštaitijos tautinio kostiumo dalis – liemenė. Jos buvo siuvamos iš brangių audinių, tokių kaip brokato, aksomo, damasto ar šilko. Vyraujančios spalvos – žalia raudona, sidabrinė arba auksinė. Liemenės galėjo būti trijų modelių: nuo liemenės pridurtais klostytais skverneliais; į apačią platėjančiais, nuo liemens nesusiūtais skverneliais arba nugaroje sulig liemeniu, o priekyje prailgintais skverneliais. Aukštaitės puošėsi archajiškų raštų rinktinėmis arba pintinėmis juostomis. Netekėjusios aukštaičių moterys dėvėjo aukso spalvos galionus, o tekėjusios – nuometus arba kykus. Aukštaitės dėvėjo gintaro karolius, stiklinius arba koralinius vėrinius.
KLAIPĖDOS KRAŠTO TAUTINIS KOSTIUMAS – DĖL SAVO ISTORIJOS PASIŽYMI SAVOTIŠKUMU IR UNIKALUMU.
Iki XX a. šio krašto moterų marškiniai – bene puošniausia tautinio kostiumo dalis. Jie būdavo lininiai, pasiūti specifiniu būdu – gausiu paraukimu ties kaklu bei reglano kirpimo perpetėmis. Klaipėdietės siuvamuose marškiniuose mėgo ne tik įausti norimus papuošimus, bet juos ir išsiuvinėti. Moterų sijonai – vilnoniai, languoti, dryžuoti su vyraujančiais tamsiai mėlynų ir raudonų arba žalių ir raudonų spalvų deriniais. Klaipėdiečių prijuostės austos keletu audimo būdų (kaišytiniu, rinktiniu, atlasiniu) iš lininio audinio. Jos dažniausiai būdavo baltos su įaustais raudonais gėlių ornamentais. Liemenės mėgiamos trumpos, plačiai iškirptos nugaroje ir krūtinėje. Taip pat, dėvėti ir neilgi tamsiai mėlyni švarkeliai. Klaipėdietės prie juosmens ryšėjo delmoną, juosėjo rinktinėmis juostomis. Tačiau Klaipėdos krašto tautinis kostiumas XX a. pasikeitė – ryškias spalvas užgožė tamsios. Marškiniai tapo paprastesni, siuvinėti tamsiu kryželiu. Sijonai tapo smulkiai gofruoti, klostyti. Prijuostės taip pat tamsios, austos iš brangaus audinio. Tik delmonai išliko spalvingi. Klaipėdos krašto tautinis kostiumas, sudarytas tik iš juodos spalvos, vadinamas juodine.
ŽEMAIČIŲ REGIONO TAUTINIAI DRABUŽIAI – IŠSISKIRIANTYS SPALVINGUMU BEI TURTINGUMU.
Žemaičių moterų marškiniai – labai panašūs į aukštaičių, tačiau papuošti kitaip. Žemaitės mėgo smulkius raudonos spalvos ornamentus įausti į krūtinės užsegimo juostelę, apykaklę, rankogalius. Marškinių apykaklė – stati. Žemaičių sijonai audžiami atlaso audimu, būdinga nesimetriška raporto kompozicija. Žemaičių sijonai – išilgai dryžuoti, viena – vyraujančia (dažniausiai raudona) ir suderintomis dar keturiomis spalvomis. Prijuostės buvo audžiamos panašiu būdu kaip ir sijonai. Jos būdavo lininės arba medvilninės, būdingas raudonos ir baltos spalvos derinys su įaustais raudonais dryželiais, o pietų Žemaitijoje – kelių ryškių spalvų. Žemaitės mėgo vilkėti gofruotas, raukčiais papuoštas, klostytas liemenes. Taip pat, mėgiami švarkeliai, sermėgos. Žemaitės neapsieidavo be karolių, škaplierių. Merginos dėvėdavo vainikus, o ištekėjusios moterys – įstrižai sulenktas skareles. Išskirtinis žemaitės šventinio kostiumo bruožas – ant pečių dėvima skraistė.
